Po kelionės į Svanetiją: Laila ir Tetnuldi  

Po kelionės į Svanetiją: Laila ir Tetnuldi

 

2016 m. liepos mėnesį mūsų margas būrys pasiryžo įkopti į Gruzijos Svanetijos regiono dvi kalnų viršūnes. Į kalną į kurį trenkiasi žaibai - Laylą ir į Baltąjį kalną - Tetnuldį. Nors iki pradžios buvo dar ilgas pasiruošimo procesas, bet tikroji kelionė prasidėjo Kutaisio oro uoste. Mažame, bet su dideliais privalumais – greitas aptarnavimas ir besišypsantys muitininkai. Vien du trys ir mes Gruzijoje. O čia gausios policijos pajėgos, įjungtais švyturėliais, ir benamiai gulinėjantys šunys. Lėktuvui pakilus atgalios į Lietuvą, policija dingo, šunys ramiai kaitinosi saulutėje ir mus pasitiko svetingasis Paata, priėmęs gyventi savo svečių namuose Mestijoje. Dar tūkstantį ir vieną kartą išgirsime iš jo: „Kad tik jums viskas būtų gerai, kad tik patenkinti liktumėte“ ir turim pripažinti, kad tai buvo ne tik tušti žodžiai - reikėjo tik pasakyti jam savo rūpesčius. Ir juos išsakėme. Pirmasis –rasti turgų ir pasipildyti maisto atsargas. Misija įvykdyta didesniame mieste, trūkstamus produktus kalnams įsigijome greitai, bet va dėl duonos paskanavimui teko pasiblaškyti. Rodos tik taip neseniai kvepėjo kepama duona, matėme nešiojant papločius, o tik nusprendėme pirkti ir viskas dingo. Išgelbėjo vietinė moteriškė. Skonis - vertas ieškojimo 

Duona nuotaiką pakėlė, bet pilvai reikalavo daugiau maisto. Laukė išsvajotoji gruziniška virtuvė pakelės mažoje užeigoje ant upės skardžio, kurioje išmokome, kad nors Gruzija ir svetinga, bet virtuvėse moteriškės nėra jau tokios malonios. Mandagiai pramindžikavus prie prekystalio atėjo supratimas, kad mandagiai niekas neužklaus ko nori. Teko kreiptis pačiai. Laukė atradimas – salotos. Nepaisant, kad tik paprasti pomidorai, agurkai, svogūnai ir prieskoniai, bet tokių skanių salotų niekur kitur tik Gruzijoje nerasi. Siaurais, vingiuotais keliais kilom vis aukštyn. Pro mažo autobusiuko langą žvelgėme į Gruziją. Dviaukščiai namai, didelės verandos ir galerijos aplink namus, užžėlę sodai, nutriušusios tvoros. O dar keliuose laisvai vaikštinėjančios karvės ir kiaulės. Pirmas vaizdas - liūdnokas. Tik daug vėliau supratome, kad Gruzijoje namų nepuola dailinti, kad sodai padiktuoti pačios gamtos, o karvės gerai išauklėjusios vairuotojus

Jei mes lietuviai sakome, kad yra Lietuva ir Žemaitija, tai yra Gruzija ir Svanetija. Senovėje vadinta Svanija, geriausia žinoma, kaip aukščiausia gyvenama žmonių teritorija Europoje (Ušguli kaimelis 2 200 m. aukštyje). Tai ne tik aukščiausias kraštas, bet kraštas kurio niekas niekada neužkariavo. Gyventojai čia išdidus, draugiški svečiams, kerštingi priešams, kalbantis sava kalba, kuri tik nepatyrusiam turistui grali atrodyti panaši į gruzinų. Be kalbos, išdidžių žmonių ir istorijos Svanetija garsi savo bokštais. Kiekvienas namas dar XII a. statėsi iki 5 a. bokštą ir jame gyveno šeimos, slėpėsi nuo priešų ir kaimynų keršo, laikė atsargas, gyvulius ir net kalinius.

Tik XIX a. svanai pradėjo apleisti šiuos bokštus, šalia statytis namus, bet tiek amžių prastovėję jie dar dabar mena praeities kovas. Be karingumo, išdidumo ir bokštų kiekvieno svano stiprybė – šeima. Nors moterys virtuvėje, bet jos gerbiamos ir saugomos, o vaikai dievinami. Patys svanai pasakojo, kad per amžius kiekviena šeima buvo tarsi atskira valstybė, kuriai vadovavo protingiausias ir seniausias šeimos vyras, bet jei tokio neatsirasdavo – šeimos galva patapdavo protingiausia moteris. 

 Paatos namuose prisijungė Simas su Renata. Atvykę anksčiau jau spėjo apvaikščioti aplinkinius takus, pasiekti ledyną. Jų įspūdžiai, pasakojimai, lengvas vakarinis pasivaikščiojimas nulėmė – poilsio dienos niekas nenorėjo. Pasinaudojome Simo su Renata rekomendacijomis - pasiekti MT. Tskhakvzagar kalvą, kurią žymėjo kryžius 2150 m. aukštyje. Pradėjus nuo 1350 m. laukė lengvas pakilimas, tai stačiais šlaitais, tai lygiais takeliais, susidūrimas su besiganančiomis karvėmis ir jas saugančiu juodu šunimi. Karvės ramiai ganėsi, šuo mus tik stebėjo, kojas pramankštinome, viršūnę pasiekėme, kurioje radome įrengtą pastogę ir baltą šunį. Kitaip nei juodasis šis buvo pasirinkęs ne piemenio, o kaulintojo darbą. Tai jam labai gerai sekėsi, nemažai duonos ir chačiapurio liko jo pilve. O alkaniems turistams teko leistis į Mestiją ir ieškoti vietinio maisto. Chinkaliai, charpači sriuba, salototos... hmmm.... nuotaikos negadino net prapliupęs lietus. Tai žadėjo
mums giedrą rytdieną

Dangus pažadus ištesėjo. Pakeliui link Laylos sužinojome, kad tik lietuviai ją vadina Layla, o svanams tai Lahla - kalnas į kurį trenkia žaibai ir šitą kalną Paata pavadino maža Lietuvos dalele Gruzijoje ir ją padovanojo mums. Kas sakė, kad Lietuva neturi kalnų? Dabar turim, kaip Perkūno tauta – Žaibų kalną. Beliko tik pasiekti ir iškelti vėliavą.
Pradėjome Cumari miestelyje dar prieš 11 val. ryto. Turėjom pakilti 1000 m. ir pasiekti 2075 m. aukštyje esantį slėnį. Palengvinti keliui, dar vakare buvom nusprendę pirkti daiktų gabenimą arkliu iš vietinio. Kaina 100 larių vienas arklys dienai. Vieno visiems užteko. Giedra diena, palengvinta našta, ilgas kelias medžiais apaugusiu serpantinu ir Sigutė su didžiausia kuprine kantriai stengėsi neatsilikti. Su nieko savo turtu pasidalinti nenorėjo. Mažai kas tų norų paisė, kai Valerijui trūko kantrybė – ledkirtis, šalmas ir nemažai smulkmenų persikraustė į jo kuprinę. Buvo galima judėti greičiau. Nesvarbu, kad mums atrodė greitai, bet vietinis su arkliu (prisistatęs Džigitu) nekantravo. Atsargiai bandė raginti, o galiausiai, pasakęs kur mūsų lauks, nuskubėjo. Apie 14 valandą alkana komanda pasiekė slėnį. Deja Džigitas pranešė dvi naujienas - arklys toliau eiti negali ir tuo lis. Jis primygtinai siūlė mums kurtis stovyklą slėnio pradžioje. Debesys tikrai kaupėsi virš kalnų. Žydinti pieva, šniokščianti upė, galimybė vakaroti prie laužo ir gražuolio kalno Ušbos vaizdas labai jau viliojo. Buvo nuspręsta statyti palapines, kol debesys nepersirito per kalnagūbrius. O jie papokštavo ir atgal pasitraukė, kartu dingo ir žadėtas lietus. Likom su įkurta stovyklaviete ir pusę dienos laisvo laiko. 

Spragą užpildė Gintaras, pasiūlęs keliems savanoriams surinkti įrangą, maisto atsargas ir nunešti „užneštuką“ - pasilengvinti rytdienos kelią. Penki savanoriai - Gintaras, Valerijus, Vilma, Artūras ir aš pasiryžom nunešti daiktus ant Čiždy 1 A perėjos 3097 m. Apie popietes kelionę galima pasakyti – karšta, labai karšta. Saulė kepino negailestingai, jokio vėjelio ir jokio šešėlio. Bet susėdus pailsėti, atsivėrę vaizdai atpirko visą vargą. Tikslą pasiekti sutrukdė laiko stoka, bet iki jo buvo likę nedaug. Pakilimo į perėją pradžioje, palikome „užneštuką“, saugiai paslėptą nuo besiganančių bulių. Palengvėjus naštai taip apsidžiaugėme, kad nei aš nei Vilma nepastebėjome, kad atgal parsinešėm po maisto davinį.

Pavargę, pilni geros nuotaikos grįžom į stovyklavietę. Misija įvykdyta ir laukė siurprizas. Vakarui Rūta ištraukė didelį naminį pyragą. Kad ir koks didelis buvo, bet labai greitai buvo sudorotas. Laikas kietam miegui. Nelabai kietas buvo Valerijui, kuris girdėjo „krum krum krum“ nakties metu ir ryte bandė įtikinti, kad kažkas lauke sukiojosi. Taip ir liko paslaptis kas tai buvo per garsas, o ir ar buvo 

Antra diena - pasiekti pagrindinę Laylos stovyklą. Norėjosi nueiti kuo toliau, kol tvyrojo rytmečio vėsa. Pajudėjome 8 val. ryto. Lengvas kilimas alpinistų ir karvių išmintais takais ir tik sudėtinga atkarpa pakilti į Čiždy perėją, kur status šlaitas su sniego liežuviu saugojo mūsų „užneštuką“. Saugojo gerai, dėl to nusprendėme palikti dar kuriam laikui. 12 val. 30 min mes jau ant perėjos 3090 m. aukštyje. O čia staigmenos. - trys ukrainiečiai, grįžtantys nuo Laylos viršūnės. Jie tuoj pat mums išbėrė – pagrindinė stovykla pilna lietuvių. Taip taip.... jie dar ryte žygiavo į viršūnę, sėkmingai grįžo ir dabar ilsisi. Po trumpo šurmulio – žemyn 300 m. iki stovyklavietės. Žemyn visada džiugina, bet pasiryžusiems atnešti paliktus daiktus upas kažkur dingo. Bet kalniečiai yra kalniečiai. Greitai buvo rastas sprendimas. Komanda pasidalino į dvi dalis. Pirmoji, palikusi daiktus, iškrausčiusi savo kuprines nuskubėjo atgal per perėją prie akmenų „saugyklos“, o antroji, beveik vien moteriška pasiryžo įveikti likusią atkarpą du kartus. Nudundėjo žemyn į stovyklavietę.

„Laba diena“ „laba diena“, kaip smagu girdėti. Šypsenos, džiugesys. Sena keliauninkų kompanija. Oi ne... jie nebuvo seni. Jie tik labai daug laiko visi keliauja kartu ir dar ryte 12 iš 14 - kos pasiekė Laylos viršūnę vedami vado Rapolo. Jie greitai mums davė instrukcijas kur vanduo, kur stebuklingas upelis – dušas, o patys ruošėsi palikti stovyklavietę ir keliauti į slėnį. Netrukdėm ilsėtis. Palikusios daiktus nuskubėjom parnešti likusius aukštumoje. Greitai buvo išsidalintas nešulys. Nesvarbu, kad susimaišė. Išsiaiškins kur kieno kojinės stovyklavietėje. 15 val. jau mes apačioje, o dar po valandos ir „užneštuko“ komanda grįžo su įranga. Rapolo komandai atsisveikinus mes puolėm ieškoti dušo. Kažkur per įkaitusį akmenį turėjo tekėti ledyno vanduo ir sušilti nuo saulės. Kas gi galėtų atsispirti tokiam tautiečių pasakojimui. Bet tikriausiai gerą humorą turėjo tie tautiečiai, bet radom tik vos čiurenančią srovelę, pro kurią ne tik visam išsimaudyti nepavyktų, bet ir kojos didįjį pirštą būtų sunkų nušveisti. Supykom merginos. O juk žadėjom, kad kvepiančios grįšim. Kai nėra vandens – padeda sniegas. Dabar jau žavios ir švarios buvom pasiryžusios pasiekti Laylos viršūnę

Veltui tikėjomės, kad taip lengvai pasieksime viršūnę. Vakare, kaip tikrus kareivėlius visus išrikiavo. Ir naujokus ir šiek tiek buvusius kalnuose. Išsigelbėjo gal tik Valerijus, o ir išgelbėjo jį tikriausiai fotografo dalia. Gintaras rimtai nusiteikęs ledkirčiu mosikuoja. Krikštas. Visi privalėjo prisiekti, kad gerbs ir tausos kalnus. Padės draugui ir nedraugui bėdoje kalnuose. Kad papasakos kitiems kokie nuostabus tie kalnai. Privalomai reikėjo
užtvirtinti priesaiką ir pabučiuoti ledkirtį. Dabar jau visi tapo lygiateisiais nariais. Naujokų nebebuvo

Laylos šturmo rytas. Pusryčiams užpilamos košės. Niekas savo kulinarinių sugebėjimų nerodė. Jovita liko mūsų laukti, o visi kiti 5 val. ryto iškeliavo link Laylos, kurios viršūnės dar net nesimatė. Kokia ta buvo kelionė? Ilgas ėjimas stačiu sniego ir ledo šlaitu. Taip dažnai aprašomi ledyno plyšiai dar nebuvo atsivėrę. Sniegas sušalęs ir reikėjo tik ištvermės, kad 9 val. 30 min. pasiektumėm Laylos perėją. Siurprizas... Rapolas buvo minėjęs, kad ieškotumėm ir radom jų emblemą ir javainį. Maloni smulkmena, nepaprastai skanus skanėstas. Likusi dalis vėl sniegynais. Kaitino saulė, norėjosi nusimesti visus megztinius ir net skraidantis drugelis lydėjo mus. Likimo pokštas, kad tas gėlių vaikas atsidūrė tarp kalnų viršūnių. Likus keliems šimtams metrų pasitiko gerai išmintos pakopos sniege. Ėję dieną prieš palengvino mums kelią. Kai atrodė, kad viskas jau čia pat – vėjo gūsiai, kurie su kiekvienu metru stiprėjo. Pagaliau... pagaliau  Layla – žaibų kalnas, pasikinkęs vėjus. 11 valanda. Iššūkiu vėjuje tapo fotosesija su vėliavomis. Teko leistis į užuovėją, o ten Gintaro viršūnės ledai su šeimynos užnešta Coca-Cola. Siurprizas nustebinęs labiau nei pyragas

Užlipti viena, o nusileisti kita. Toks draugiškas šlaitas nuo perėjos iki stovyklavietės, patižus sniegui, nebetapo lengvas. Beliko tik prisiminti vaikystę. Kas ant pilvo, kas ant sėdynės, kas su ledkirčiu pasispirdamas, kas su lazdomis stabdydamas – lėkė žemyn kol galėjo. O stačiausiai atkarpai prireikė ir virvės. Šį visą vaizdą stebėjo, likusi stovyklavietėje, Jovita: „niekaip negalėjau suprasti kas ten dedasi“. Su mažais nuotykiais pasiekėme saugią žemę. Pagaliau. Alkani, pavargę, bet laimingi. Laikrodis rodė 16 valandų. Gailūs žvilgsniai susmigo į Gintarą – „ar tikrai šiandiena reikia eiti į slėnį? Taip, visi taip daro, bet taip siaubingai karšta? Mes rytoj pažadam greitai eiti.....“ Gintaras mumis patikėjo. Nuspręsta – turėsim iki miestelio viską įveikti per rytdieną

Ryte laukė iššūkis. Startavome 8 val. 30 min ir per šiek tiek daugiau nei valanda pasiekėme Čizdy perėją. Po linksmos fotosesijos leidomės lengvai avantiūrai kairiuoju slėnio kraštu, pagal kalnagūbrio viršūnes. Dar viena perėja. Nors nedidelė, nors nežinojom jos pavadinimo, bet perėja, kuri atidengė dar vieną slėnį su tokiais pat karvių takais. Einam kur žinom ar leidžiamės į avantiūrą? Demokratija – vieno balso persvara – išbandyti naują kelią., kuriame laukė miškas. Tankmė, kuria pralenda tik karvės, bet ne mes su savo kuprinėmis. „Matote ką duoda demokratija“ – linksmai mestelėjo Gintaras: „ dabar bus vado žodis“. Neprieštaravom. Liko tik grįžti atgalios į pamestą kelią dėl takelio ir  žygiuoti link miestelio, kuriame buvom 15 val 30 min 

Vakare mes jau Mestijoje. Kita diena skirta poilsiui, alpinizmo pamokoms ir pasiruošimui į Tetnuldį. Dalis komandos – Artūro šeimyna ir Jovita, atsiskyrė. Juos nuviliojo Batumis su Juodąja jūra. Likusieji papildėm maisto atsargas ir aplankėm garsiausio Gruzijos alpinisto Mikhail‘o Khergiani namus ir muziejų. Mikhail‘as vienas labiausiai gerbiamų ir vienas pirmųjų Gruzijos alpinistų (1932 – 1969), žuvęs Italijos Dolomituose, varžybų metu, kai nepabūgęs rizikingos uolos, bandė ją įveikti ir akmenų griūtis nukirto virvę. Dar ir dabar tą virvę galima pamatyti jo vardo muziejuje, skirtam alpinizmui ir Mikhail‘ui.

Kelionė į Tetnuldį buvo pilna klaustukų nuo pat pirmo ryto. Ar spėsime? Prognozės rodė dar kelias dienas, o vėliau oras žadėjo subjurti. Nebandyti negalėjome. Iki mažo kaimelio Žabeši mus nuvežė Paata. Tai kaimelis, su keliais Svanetijai būdingais bokštais ir dar mažiau gyventojų. Susiradom vietinį, kuris sutiko su arkliu ne tik nugabenti mūsų daiktus, bet ir parodyti artimiausią ir geriausią kelią iki reikiamos vietos, startuojant į Tetnuldį. Startavome 10 val. 30 min. Status kilimas pramintais gyvulių takais, retkarčiais per krūmynus, bet didžioji dalis pievomis.

Besiganantys arkliai, jokio vandens, kol 16 val. arklio šeimininkas pasakė, kad tai vieta, kuri mums reikalinga, paliko daiktus ir dingo. Deja, ne visi gruzinai žino savo kalnus. Nei reikiamo akmenyno, nei pakilimo į perėją nematėme. Tik Tetnuldžio viršūnė baltavo. Praėjome reikiamą vietą - akivaizdu. Buvo pasirinkta dar kilti aukštyn. Gal nuo kalvos bus matyti kur eiti. Stačių šlaitu,18 val. pasiekėme 3100 m. Nuspręsta kurti stovykla ir eiti išsižvalgyti. Vilma su Gintaru ir Valerijus su Simu pasirinko skirtingas kryptis žvalgybai, o likusieji kūrė stovyklavietę. Nuo uolynų pusės mūsų akys patraukė einantys žmogeliukai. Gal mūsiškiai? Bet jų trys, o turi būti du ir du. Marga jaunuolių grupė, lietuvė, gruzinas ir keli ispanai (vienas pasirodė vėliau), jau dvi dienas ieškojo to kelio į Tetnuldį. Žiūrint į juos dėkojom dievui, kad jo ir nerado, nes tai buvo vaikai, be virvių, su lengvomis kuprinėmis, nusprendę, kad kopimas į Tetnuldį bus tik lengvas pasivaikščiojimas.

 Temstant sulaukėme žvalgų. Žinios nekokios. Kelias rastas, bet teks grįžti atgalios, leistis žemyn ir vėl kilti. Nors nuklydome labai nedaug, bet tai atėmė brangaus laiko. Kita naujiena -blogai pasirinkta starto vietą. Iki 3000 m. aukščio galėjom atvažiuoti mašina, kur tik už 4 val. kelio, baigiamos įrenginėti slydinėjimo trasos. Pasiekti kalno nebuvo lemta. Prognozės rodė dar blogesnį orą. Turėjome tik vieną dieną gražaus dangaus. Pataisyti nuotaikas, ištraukėme likusius siurprizus. Simas su Renata nusprendė kitą rytą atsiskirti. Likom penki: Valerijus, Vilma, Gintaras, Sigutė ir aš. Nuspręsta - likusią dieną nusileisti kelis šimtus metrų iki akmenyno kuriuo prasidėjo kelias į Tetnuldį ir patyrinėji. Padaryti namų darbus kitiems metams. Tyrinėti neužteko. Jau įdienojus pasidavėme avantiūrai – užkopti į Kento perėją. Lengva neatrodė. Pasitiko status šlaitas, judantis akmenys ir sniego liežuvis tarp dviejų uolų. Pirmą pametėme Vilmą, tiksliau palikome šildytis saulutėje. Jau perėjos pakilimo viduryje pasilikome ir mudvi su Sigute. Išleidom vyrus vienus. Užkopti dviem patyrusiems daug laiko ir virvių nereikėjo. Nors jų komentaras „ten tikrai labai statu“. Gal kad taip ilgai tampėsi virvę Valerijus primigtinai siūlė mus dvi nuleisti. Bet... ne... orumas yra orumas. O svarbiausia moralinis palaikymas. Nulipome pačios.

Numatytoje nakvynės vietoje, prie paslėptų daiktų laukė svetima palapinė. Tai du vyresni rusai tik prieš kelias valandas nusileidę iš Tetnuldžio. Jie draugiškai priėmė mūsų palapines šalia ir pasiguodė, kad pamiršo arbatą ir jau kelintą dieną geria tik karštą vandenį. Sigutei ištraukus maišelį su arbatžolėmis - mainai. Netikėtai gavome labai skanios namų gamybos vytintos mėsos su visi pasakojimu, kaip ją pasigaminti.
Rytas. Kažkur girdėjosi griaustinis, lietus ir vėjo gūsiai beldėsi į palapinę. Tik apie 9 val. ryto viskas aprimo. Dangus leido susidėti daiktus, išsivirti arbatos, košės ir išžygiuoti. Bet tik tiek. Iki keltuvų ėjimas priminė ežiukus rūke. Valerijus nuėjo pirmas ir dingo. Teko laikyti Vilmą, kad nedingtų, o ji griežtai pasakė – ten kur arkliai bus ir Valerijus ir buvo teisi. Ties arkliais sutikome Valerijų. Ties naujuoju keliu sutikom jaunavedžius. Atvyko išgerti šampano, o mes visi šlapi tik palinkėjome jiems laimės ir nuskubėjome link keltuvų, kur mūsų pasiimti turėjo atvažiuoti Paata. O čia laukė staigmena. Paata atvežė mums alaus ir sūdytų riešutų, o namie laukė, sotus maistas, nors namų moterys nuoširdžiai atsiprašinėjo, kad nespėjo mums išvirti sriubos. O mes ir taip buvom laimingi ir pilni planų apie Tetnuldžio šturmą kitais metais.

Liko nuspręsti kas toliau. Dar turėjom laisvų dienų. Beveik vieningai nuspręsta – Kvariati miestelis, prie pat Batumio, ten kur jau dalis komandos mirko Juodojoje jūroje. Nepasigailėjome. Viešbutis ant jūros kranto, maudynės bangose, vyno paieška ir degustacija, skanus maistas paplūdimio restoranuose. Antrą dieną nusprendėm skirti pačiam Batumiui. Blizgantis miestas. Daug visko - pramogų, garsiai rėkiančių laivų kapitonų, pigių blizgučių ir šurmulio. Tačiau mums pasukus į gatveles, tolimesnes nuo turistams skirtų vietų, buvo galima pajusti tikrą Gruzijos didmiesčio žavesį ir pasimėgauti skania kava.

Liko paskutinės dvi dienos. Kelionėje atgal į Kutaisį - vairuojantis lekiantis siauru keliu ir mano sukalbėti visi žinomi poteriai. Apsistojome svečių namuose pas Giorgį. Čia sutikom prancūzes, anglę dviratininkę ir dar kelių tautybių atstovus. Vieni savo kelionę baigė, kiti tik pradėjo. Anksti rytą mus paliko Valerijus, anksčiausiai išskridęs namo. Atsisveikinom ir paskutinę likusią dieną pasiryžom praplaukti upės kanjonu. Deja, upės vanduo buvo pakilęs per daug, plaukimo pramoga sugriežtinta ir taisyklės neleido plaukti. Galėjom tik pasivaikščioti pasakų takais. Medžių tankmėje, vandens krioklių ir šviesos spindulių žaismas. Ne veltui tiek daug rimtų fotografų ten bandė pagauti savo gražiausią kadrą. Užbaigė viską Giorgio tortas mums su užrašų „Giorgia Litva“. Gražiau būtų „Lietuva“, bet gal kitą kartą. O mūsų atostogos baigėsi. Liko tik įspūdžiai ir nauji planai kitiems metais.