Pas Klubiečius dar neišblėso Naujų Metų nuotaikos
Ar teko kada patirti jausmą kai žinai, kad turi parkirsti, nukristi, nuskristi, o tu nekrenti? – keistas jausmas?- ar ne? – tai galima patirti su „Storu dviračiu“. Iš pažiūros – dviratis kaip dviratis, tik akį patraukia keistai storos padangos. Vieną gruodžio vakarą kolegos pakvietė pasivažinėti tokiu „dviratuku“. Buvo smalsu pajausti tokių storų ratų riedėjimą ir kartu neramu – juk dviračių sezonas jau seniai pasibaigęs. Kadangi rudeninis oras tęsėsi visą gruodį, sutikau, ir nebebuvo kur trauktis kaip paskutinėmis gruodžio dienomis prisnigo ir temperatūra nukrito žemiau -10 laipsnių šalčio. Nutartą dieną devynių „storų dviračių“ grupe išriedėjome į trąsą. Išskyrus organizatorių, mūsų grupėje niekam nėra tekę anksčiau važiuoti „storu dviračiu“, bet ir apskritai važiuoti dviračiu per ledą, sniegą, pusnis.... Iš ties skamba įspūdingai, kad su tokiu dviračiu galima važiuoti įvairiomis dangomis ir paviršiais. O dar įspūdingiau - kai sėdi ant šio dviračio, mini pedalais ir protu niekaip negali suprasti, suvokti, kad tai yra įmanoma. Kad kuo labiau patirtume šio dviračio galimybes, organizatorius, parinko mums trąsą, kurią galima būtų pavadinti ekstrimalia važiuojant bet kokiu eiliniu dviračiu kad ir vasaros metu. Riedėjome šiais dviračiais ledu padengtu asfaltu, apsnigtais šaligatviais, bordiurais, laiptais pasitaikiusiais mūsų kelyje. Nerealiai keistas jausmas apimė šiais dviračiais skristi Vingio parku per pievas pasidengusias sniego pusnimis, lyg čiuožtume slydėmis, paskui save palikdami keistas vėžias. Važiavome tamsoje paskendusia upės pakrante, siauru, vingiuotu, kreivu, šleivu, ledu ir sniegu padengtu miško takeliu. Apledėjusios medžių šaknys pupsojo iššokusios mūsų kelyje, o mes skriejome per juos, karts nuo karto spurdančia širdimi, kad slystelėjus dviračio ratui, nenučiuožtume ir nenugarmėtume į šalia tekančią dar ne pilnai užšalusią upę. O dviračiai – kaip monstrai, stabiliai stovėjo ant savo dviejų storų ratų ir saugiai vežė mus tamsiais, tik mėnulio ir dviračio žibinto nušviestu medžiais ir bruzgynais apšalusiu keliuku, kuris vasaros metu manau tampa nepraeinamu nuo apaugusių aukštų žolių ir krūmų. Su kiekvienu minimo momentu adrenalinas kyla, pagauni važiavimo azartą, baimė nukristi pradingsta, dviratis toliau tave vežą ir vežą, o tu nepaliaujamai gaudai ir gaudai tą kaifą. Keista ar ne?
Neralūs įspūdžiai, super nepatirtas jausmas važiuoti tokiu dviračiu. Galiausiai įvažiavome į miestą. Didžiausias iššūkis buvo leistis stačiu Tauro kalnu, nuo kurio vaikučiai su tėveliais skriejo rogutėmis. Ar šiuo dviračiu taip pat galima skrieti nuo stačios kalno viršūnės? – nebūtinai, tiesiog šiuo dviračiu galima ramiai, lėtai, stabiliai ir užtikrintai nusileisti nuo stataus kalno šlaito. Nežinant dviračio galimybių ir neturint tokios patirties, baimės buvo daug, nes protas sako, kad tai neįmanoma, per statu, bus neišvengiamas kritimas, o tu, pasirodo riedi sau lėtai, labai ramiai, ir ką? – dviratis net neketina tavęs numesti. Mūsų kelionė pasibaigė dar kurį laiką pasivažinėjus miesto gatvėmis. Lygiu asfaltu šis „storas dviratis“ taip pat rieda lengvai, stabiliai, užtikrintai.
Vakaras galiausiai pasibaigė, nei vieno kritimo, nei vieno pagauto „zuikio“, vien malonūs įspūdžiai, gera nuotaika ir nauja patirtis. Ačiū už nuostabias akimirkas, už šią naują patirtį.Tai buvo pirma, bet manau ne paskutnė pažintis su šiuo „Storu dviračiu“. Loreta
