Nacionalinė ekspedicija + LKA KK + Foto  

Nacionalinė ekspedicija + LKA KK

Kai sūnus prieš išvažiuojant paklausė kiek kilometrų žadu prisukti, atsakiau: “Nežinau, Lukai, man baisu skaičiuoti, gal kokius 500”. “Nacionalinė ekspedicija” mėgstamiausia mano laida ir aš tiesiog negalėjau praleisti progos susipažinti iš arčiau su jos herojais. Bet susirinkus į starto vietą kažkas negailestingai tėškė: “1000 km”... Tik per vėlu jau buvo bijoti. Bus kaip bus. 


O buvo viskas ne taip ir baisiai, rinkome tuos kilomentrus 13 dienų, vieną dieną daugiau, kitą mažiau numindami. Kartais puikiu plentu lenktyniaudami su fūromis, kartais be jų, kartais prastesniu miško keliuku, o kartais ir tiesiai per laukus ir purvynus. Būdavo ir taip, kad džiaugdavaisi į „normalią žvyro tarką“ išvažiavęs. O jei dar žemuogių pakelėje būdavo – iš vis rojus. Ekstremaliausias ruožas buvo per upės brastą 8-tą žygio dieną, kai LKA KK keliautojai Lenkijos upėje savo „arklius“ girdė - tokių išbandymų gali daugiau gyvenime ir nepasitaikyti. Mūsų Vedlys Gintaras pasistengė, kad nebūtų nuobodu.
Žygį pradėjome Marijampolėje, iškilmingomis Nacionalinės ekspedicijos išlydėtuvėmis centrinėje aikštėje. Išdidūs stovėjome laukdami kol ir mus pristatys, tik... prisiminė renginiui jau besibaigiant. Na, ką darysi, ne per vieną dieną žvaigždėmis tampama. Ryškiais marškinėlias ir vėliavomis ant dviračių jau buvome atkreipę marijampoliečių dėmesį, ir vėliau viso žygio metu mūsų atributika keldavo žmonių susidomėjimą. O mes nepraleisdavome progos prisistatyti kas tokie esame ir kur vykstame. Taigi, kai pagaliau ir ekspedicijos dalyviai mus pastebėję pristatė visiems aikštėje esantiems, paspaudėme vieni kitiems rankas, pasidarėme keletą nuotraukų, apsukome ratą apie aikštę atsisveikindami ir išmynėme. Žygis prasideda! Pirmą dieną daug neminame, tik iki Punsko (apie 45 km). Ten vėl susitinkame su Nacionalinės ekspedicijos dalyviais. Jų tech.personalas (didžiulis, ekspedicijoje dalyvauja apie 40 žmonių) jau pastatę palapines, šefas ruošia vakarienę, garuoja kava. Laukia atvykstant pagrindinių herojų. Sukeliame jiems didžiulį susidomėjimą “plyname lauke” pradėję ruošti vakarienę, ateina pažiūrėti kaip tai įmanoma. Tik vakarienės tą vakarą nereikėjo, Punske gyvena 70% lietuvių ir jie labai svetingai sutiko svečius: vaišino visus guliašu ir “pizikėmis” su kava, o po vakarienės - vakaronė ant ežero kranto, daug kaimo kapelų, nemokamas alus ir kepsniai, ir Joninių laužai (ech, jau ta televizija). Susipažinome su LR konsulu Vaclav Stankevič, kuris tiesiog primygtinai liepė jam skambinti jei tik iškils kokių problemų žygio metu Lenkijoje, sakė gelbės kaip tik galės. Labai malonus žmogus, ačiū jam už tai. Dviratininkai smagiai leidžia laiką sukritę ant žolės, tuo tarpu ekspedicija įtemptai dirba prie įjungtų kamerų, kuria laidą. Tik ryte galime juos ramiai pakalbinti, po truputį susipažįstame. 
Vėliau ne kasdien susikirsdavo mūsų keliai, bet jei sutapdavo, važiuodavome pasitikti jų prie laivo prie upės, dalyvaudavome sutikime. Buvo įdomu stebėti laidos kūrimo užkulisius. Vieningai nusprendėme, kad apie logistikos komandos darbą vertėtų net atskirą laidą sukurti. Kartą ir mes filmavomės, tik ne per geriausiai atrodėme šokdami su dviratininkų apranga, vos šalmus nusiėmę. Greičiausiai iškirps mus. Tikiuosi, kad iškirps  Visa Nacionalinės ekspedicijos komanda draugiška kaip ir mūsų, kartais pasidalindavo savo vakariene (gal būt baisiai laukinis jiems atrodė tas maisto ruošimas ant laužo), kartais kartu vakarodavome, dainuodavome ir, be abejo, klausydavomės profesoriaus Bumblausko istorijų.

Mes patys savo komandoje turėjome net du istorikus - Raimondą (profesionalą) ir Liutaurą (mėgėją) - kurie labai praturtino mūsų kelionę, nutempdami nuo maršruto, kad parodytų vieną ar kitą istoriškai svarbią vietą, paminklą, bažnyčią, miestą ir pan. Jų dėka ne vien aš pakeičiau nuomonę apie Lenkiją - tai tikrai įdomi ir verta dėmesio šalis, turinti ne tik turtingą istoriją, bet ir išsaugotas pilis bei senuosius miestus su įspūdingais architektūriniais paminklais. Galiu paminėti keletą vietų, kurias rekomenduoju aplankyti jei keliausite per Lenkiją: Augustavo kanalai, kapitono Raginio paskutinės kovos vieta netoli Wiznos, Plockas, saleziečių vienuolynas ir bazilika Cherwinsk’e, Torunė, Chelmno, Grudziadz, Malborko pilis, Gdanskas. Į istorinius faktus nesiplėsiu, žiūrėkite Nacionalinės ekspedicijos naująjį sezoną ir ten apie viską sužinosite plačiau. Dar lenkai turi plačią Vyslą bei gražią gamtą. O taip pat joje gyvena ir nuostabūs, draugiški žmonės, tik tokius sutikome savo kelyje. Pavyzdžiui, kunigas Czerwinsk’e pats pasisiūlė parodyti baziliką ir vienuolyno muziejų, pamatęs, kad sukinėjamės aplink negalėdami įeiti vidun. Atrakino, papasakojo, šventais abrozdėliais apdovanojo. Kažuriame kitame miestelyje kitas kunigas taip pat mielai parodė savo bažnyčią, leido net vargonais pagroti. O tada netikėtai atsiskleidė talentas - Regimantas atsisėdo ir sugrojo Oginskio Polonezą. Va taip va. Likom išsižioję iš netikėtumo 
Taigi, nuobodžiauti nebuvo kada, o dar ir minti reikėjo. Pirmomis dienomis įveikdavome po 80 - 100 km per dieną, vėliau pagal planą būdavo vidutiniškai apie 50. Mažai. Pradėjome vis dažniau stovinėti prie pardotuvių ledų ir bandelių. Galiausiai vadas Rolandas neapsikentė, išvadino tinginiais ir apsirijėliais ir paskutinę dieną pakeitė maršrutą. Gavom per dieną numinti dviejų dienų ruožą. O kad būtų dar smagiau - tiesiai per mėlynojus. Be jokio kelio. Sunku buvo. Man dar nieko, bet kiti skundėsi mažai mėlynių šiemet užderėjo... 
Ir ne tik vadas, orai taip pat mūsų nelepino, gavom ir žaibų, ir vėjo, ir lietaus sočiai, buvo naktis, kai prabudę galvojome: “nupūs ar ne”. Nacionalinei ekspedicijai vieną palapinę ir nupūtė naktį. Ne patyrę keliautojai, ką norėti...
Nepaisant visko, iš viso prisukome 978 km. Sakykit ką norit, skaičius verčia švilptelti, ne dažnas taip atostogas leidžia. Marijampolė - Punskas - Jagłowo - Wizna - Rožan - Bialobrzegi - Varšuva - Cherwinsk nad Wisla - Plock - Wloclawek - Torun - Chelmno - Grudziadz - Nowe - Kwidzyn - Malbork - Gdansk. O tarp šių miestų - dar dešimtys pravažiuotų mažų miestelių ir kaimelių. 

Autorius: Sigute J, Foto nuotraujos: Gintaras Bagdonas©2017


Tik nesmagu dabar man rašyti tuos miestus iškraipant jų pavadinimus. Visi jie daugiau mažiau susiję su Abiejų Tautų Respublikos istorija. Abiejų. Turėtume labiau gerbti vieni kitus net ir tokiose, atrodo, smulkmenose. Tiesą sakant tik būdama Lenkijoje supratau koks iš tiesų absurdiškas yra užsispyrimas neleisti Lietuvos lenkams pase įrašyti pavardės teisingai lenkiškai. Tašką padėjo profesoriaus Bumblausko pastebėjimas, kad tuomet visų pirma reikėtų taisyti “WC” užrašus. 
Ar sunku buvo? Nepaisant oro sąlygų visą dieną minti, miegoti palapinėje, gamintis valgį ant laužo? Ne, kai jauti draugo petį šalia. O draugų buvo iš pradžių 17, vėliau jau tik 12. Kiekvienas su savo charakteriu, savo nuomone ir savo ambicijomis, tačiau visada prisimenantis, kad tokiame žygyje pirmoje vietoje yra komandos interesai. Draugiškumas, tolerancija, pakantumas... Pastebėjau, kad kuo labiau patyręs keliautojas, tuo labiau atsiskleidusios šios savybės. O kadangi klubas ne šiaip koks, o “karių asociacijos”, tai ir disciplina buvo ne paskutinėje vietoje. Galėčiau parašyti daug gražių žodžių apie kiekvieną, tačiau pritariu filosofijai, kad neįmanoma pilnai suprasti kito žmogaus, gali pažinti jį tik tiek, kiek jis panašus į tave patį. Taigi visų jų gyrimas jau būtų puikybė  Pasakysiu tik, kad labai džiaugiuosi už mūsų komandą, už draugystę ir už tuos be didelių traumų įveiktus kilometrus. Ačiū Jums labai ir susitiksime kituose žygiuose - “Mes galim!”