Mes - Aistė ir Simona: hitchhiking

Apie mus:

 13. Atsižvelgiant į įvairius prietarus, ne itin patrauklus skaičius, ar ne? Haha…mums tai nuostabiai praleistų atostogų dienų skaičius! Nuotykiai kelyje, svaiginantys kalnai, netikėti posūkiai, įdomios pažintys. Visa tai keliaujant autostopu iš Lietuvos į Austriją. Jei esate tranzavę – galbūt šiais mūsų nuotykiais grąžinsime Jus į jūsų prisiminimus, jei nesate – pakeliaukite su mumis. Bet prieš tai susipažinkime, mes – Aistė ir Simona. Esame draugės nuo studijų laikų, LKA KK narės šiek tiek daugiau nei metus, mėgstančios aktyviai leisti laisvalaikį gamtoje, o tingias atostogas mielai iškeičiame į nuotykių kupinas keliones. Tad ir šį kartą 13 nuostabiai ir įvairiai praleistų dienų – mūsų memuarai Jums. Skanaus skaitant!

rugsėjo 3 d., 2016. Kelionės pradžia.
Labas rytas! Kol diduma jūsų, galbūt, dar miegate po vakarykščių šėlionių ar tiesiog sunkios darbo savaitės, mes su Simona šį rudens šeštadienio rytą pradedame savo kelionių mokyklą! Ankstyvą rytą tyliai ir kantriai begrūsdamos paskutinius (ne)reikalingus daiktus, vis susišypsome. Kai keliam savo kuprines, nejuokauju, atrodome kaip Reese Witherspoon iš filmo "The Wild". Šįkart nuotykių ir savęs išbandymo troškulys mus verčia išsispirti iš dailių moteriškų batukų į žyginius batus ir veda mus į kalnus. Tikslas- Austrija! Mes jau pamažu šildom svetingų žmonių automobilių sėdynes ir judam savo svajonės link. Palinkėkit mums sėkmės ir laukit naujienų! 

rugsėjo 5 d., 2016.
Na labas! Pirmąją dieną tranzuoti sekėsi puikiai! Pakeleivingais automobiliais, tame tarpe ir fūra ir taxi (ne ne, nesikvietėm mokamo taxi!) pasiekėme gyvenvietę kiek tolėliau už Varšuvos. Pirmosios dienos tikslas buvo Varšuva, tad puiku- pavyko! Ilgiausiai, matyt, keliavome su fūristu italu Luigi, šnekėti oi buvo apie ką, nes, nors ir nelabai gerai anglų mokantis, vyrutis turėjo app'ą kur vertėja moterytė išverčia tai ką pasakai. Trumpame sustojime Luigi išvirė mums tikros itališkos kavos, o dar ir dovanų gavome pokiuką! Keliauti baigėme apie septynias vakaro, dar prieš temstant norėjome susirasti vietą palapinei. Mūsų to vakaro namais tapo pievutė/miškiukas netoliese degalinės ir kelio. Įsikūrėme, pavakarieniavome. Tarp kitko, pirmąkart pasinaudojom kuro tabletėmis, kurių būna kariniuose maisto daviniuose. Geras dalykas! Su viena užsivirėm 0,5l vandens, kurio pakako sultiniams. Sutemo. Buvo dar tik dešimta vakaro, kai jau buvo tamsu ir susirangėme savo miegmaišiuose. Monotoniškas automobilių gaudedys pamažu mus užmigdė. Oho, pirma diena jau praėjo. Rytą nubudusios susišypsome. Keliuos oi kaip man nebūdingu laiku, vietiniu laiku dar tik šešios! Tvarkomės, kavinuke kaičiamės itališkos kavos (taip taiiip, tysiamės ir kavinuką). Pusryčių meniu- virti namuose kiaušiniai. Skanu. Mes laimingos. Kylame į kelią.

Trumpi keli pametėjimai, dar vienas ilgesnis su dviem bičais, kurie važiuoja atgal į mokslus- kunigų seminariją. Vėlgi ilgam gelbsti fūristas. Su juo ne taip ir greitai, bet stabiliai judame. Kalba tik lenkiškai, bet pamažu paaiškėja, jog pasirinkone ne patį gudriausią variantą judėti link Prahos, sekančio mūsų mini tiksliuko. Sako mums reikėtų grįžti atgal ir persiorientuot į greitkelį ir judėt truputį kitaip. Su Simona susižvalgome, atgal grįžti mes nenorime... Mintyse persikalkuliuoja maršrutai, Simonai porinu apie tai, kad kartą trumpai esu buvusi Dresdene ir ten labai gražu. Mums pakeliui, gal varom ten?! "Nu davai"- sako Sima. Tai ką, nusprendėme. Paaiškinam fūristui. Jie (vairuotojai) čia, pastebėjome, labai tarpusavy bendrauja racijėlėmis, na ir ką jūs manot, surado chebrą, kuri juda ten kur mums reikia. Nepraėjusios nė dvejoms minutėms, sėdam į automobilį, kur 5 vyrukai keliauja į Šveicariją, bet pro Dresdeną jiems pakeliui. Bevažiuodama Simona vis juokias! Sakau nu kas yra? Sako faina, kad varom į Dresdeną, truputį netikėtumų pagaliau gardina ir mūsų kelionę! Dresdeną pasiekiame apie aštuonias vakaro. Blemba lyja, ir blemba žaibuoja! Vos tik atsisveikinus su vyrukais, kurie mus paleidžia prie McDonaldo, paėjus vos kelis metrus, girdis vyriškas balsas iš balto dailaus automobilio: "lietuvės?". Yes! Pasiteisino Simonos mintis užsikabibti ant kuprinių po Lietuvos vėliavą ir Vytį. Žavus bičas Karolis ir jo mergina Milda keliauja tik savaitgalį ir iš Prahos atlėkė į Dresdeną. Iš Prahos?!?! Akimirką suabejojam ką daryti, nes jie siūlo pametėti mus iki Prahos, kur ir norėjome. Visgi nusprendžiam likti Dresdene. Vienintelė problemėlė, kur nakvoti? Palapinė visad su mumis, žinom netgi hitchwiki siūlomas vietas tam, bet kaip lyjaaaa. Simona siuntinėja emergency CS requestus. Ir žinot ką? Žmonės yra neapsakomai geri, sulaukėme pasiūlymų ir šiaip susidomėjimo ar radom, ar viskas gerai. Išgėrusios po vieną alaus, skubame į būsimo šilto guolio vietą. Mus priima Maiklas su mergina. Pasiklystam, tačiau Maiklas mus pasitinka su dviračiu. Jau dvylikta nakties, visi skubame sugulti. Ryte, prie pusryčių stalo pagaliau galime pasišnekučiuoti, sužinoti daugiau vieni apie kitus. Pora nerealiai faina ir draugiška. Atsisveikiname ir einame susipažinti su Dresdenu. Lyyyyja. Bet dzin. Čia taip gražu! Suvalgome po pirmąjį karinį davinį Dresdeno centre, sakykit ką norit, mums jie skanūs! Labai trumpai Dresdene esu buvusi prieš 8 metus, labai gerai pamenu gidės pasakymą "jei Paryžius- balta kava, tai Drezdenas- juoda!". Čia labai gražu. Šiuo metu ilsiname kojeles kavinėje-bare, sėdime balkone, antrame aukšte. Lauke labai lyja, bet mums patinka, nes jauku ir gražu. Ant stalo keli skirtingi alūs. Lengvai apsinešame. Jau už kokios valandos judėsime toliau…

rugsėjo 7 d., 2016
Žinote ką? Rašyti post'ą nėra taip lengva, kad ir kaip norėtųsi. Kelyje tikrai dirbame, pasiekusios miestus taupome baterijas kol nesusirandam kur nakvoti, suradusios ilsimės, o dienų metu ryjam vaizdus (truputį maisto ir alaus taip pat), bandom pamatyt ir pabūvot kuo daugiau, pabendrauti su žmonėmis. Galimybės pasitaiko nedažnai, kad kaip dabar- gan ilgai važiuojame fūra ir galime į telefono notes'us paguldyti savo įspūdžius ir tikėtis, jog jūsų akis jie pasieks vos tik rasime internetą. Bet pradėkime nuo pradžių:

Palikti Dresdeną buvo sunku- čia fiziškai, ne psichologiškai. Pavažiuojame tramvajumi link miesto pakraščio, tenka nemažai pėdinti. Panašu, jog mums nepamaišytų patobulinti savo topografijos ir orientavimosi gabumus. Pirmiausia aš nugrybauju, paskui Simona kuriam laikui pataisius padėtį galiausiai užsuka taip pat ne ten. Padėtį gelbsti tik iš svetimo kiemo nusiskinti skanūs obuoliukai, ant žemės besiritinėjančios sodriai violetine švytinčios prinokusios slyvos ir moteris, šūktelėjusi, jog einam ne į tą pusę. Ačiū jai! Vieta, ties kur galiausiai atsimušame į mums reikalingą kelią, švelniai tariant visai netinkama stabdymui: viadukas, persirikiavimai, nė pusės metro šalikelės mums praeiti, o toliau jau- autobanas. Surandam pavėsį ties švelniu posūkiu. Atvirai, nemaniau, kad kadanors išvis čia galėtų kasnors sustoti, nes srautas nemažas ir greitis taip pat. Esame žiauriai nusikalusios nuo intensyvaus ėjimo iki čia su tikrai sunkiomis kuprinėmis, tad kuriam laikui norime atpalaiduoti pečius. Mano pačios nuostabai, už kokių 20-ies minučių sustoja vyras (beprotis), už savęs sudaro nemažą kamštį vien dėl mūsų, kiti pypsi ir mosikuoja pirštais prie smilkinio, bet mes jau sėdam- mums pakeliui į Prahą! Pamažu pamažu judam, atkarpėlėmis vis pametinėja gerieji žmonės. Pamažu keičiasi ir kraštovaizdis, kyla vis aukštesnės kalvos ir kalneliai. Prahos pakraštį pasiekiame apie septynias vakaro su norvegu Daniel. Labai smagus ir šnekus vyrukas, daug kalbame apie keliones, šalis, įvairias veiklas. Viešuoju transportu keberiojamės link centro, ten mus pasitiks naujieji namai ir jų savininkas Ondrej.

Ondrej namai- couchsurfer'ių rojus. Vietos daug, gauname sofą ir patalynę, o butas bene dešimt minučių pėstute nuo centro. Nu fantastika! Tiesa, ne mes vienos svečiuojamės pas jį. Jury ir Dario (užaugę bus gražūs vyrai, ypač antrasis, su savo žydromis akimis, ilgomis blakstienomis ir žavinga šypsena. Dabar jiems 21-ieneri) automobiliu kiek po Europą keliaujantys vokietukai. Pats Ondrej- 30-metis programuotojas, žiauriai draugiškas ir paprastas. Labai lengvai bendrauja ir mumis rūpinasi. Pirmąjį vakarą pasidarom mainus, Ondrej ištraukia iš kažkur gautos Soplicos (lenkiška degtinė su skoniais), mes savo ruožtu dovanų traukiame savo firmines lietuviškas Čepkeles. Kartu gaminamės laaabai skanią vėlyvą vakarienę. Rytą eidamas į darbą palydi mus į senamiestį, maps.me programėlėje pažymi ką rekomenduoja aplankyti.

Diena fantastiškai graži, oras puikus. O nuotaika pakili galbūt ir dėl to, jog einame su kedais ir be kuprinių. Kylame į žymiausią Prahos bokštą, panorama vauuu! Kur tik bepasisuksi, bokštai bokšteliai, bažnyčios, pilis. Vienos dienos čia tikrai maža. Senamiestis labai gražus ir didelis. Į pačią pilį, deja, neužsuksime, eilė milžiniška, tačiau alaus, restoranėlyje su vaizdu į pilį, tikrai atsigersime! Viskas tikrai gražu... senamiesčio siauros gatvelės, Karolio tiltas, rankų darbo siuvenyrai. Randame ir John Lennon barą! Uuuuužsukam. Senamiestyje paragaujam tradicinio čekų kepinio- trdelnik, jų gatvėse apstu. Labai skanus!!! Praeiname pro Meilės (erotikos) muziejų. Jau septynios tad galerijos nebedirba, gal varom čia, galvojam! Išsimaldaujam studentiškos nuolaidos, tačiau paaiškėja, kad kortele atsiskaityti negalima, o grynųjų mes neturim. Žvalgomės pro durų tarpą ir iškeliaujame toliau. Na žinokit tikrai nusimename! Dar vienas apmaudo pliūpsnis aplanko kai pamatom jau užsidarinėjantį veidrodžių labirinto ir kaleidoskopų muziejų. Taigi kaip ten nerealu turėtų būti!!! Slampinėjam toliau po senamiestį, svarstom gal nueit į Vivaldžio "Keturis sezonus" (juokaujam! Tiek pinigų neturim!). O šiaip tai iš tikrųjų ir pavargom. Nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ant kojų... Kad neprailgtų kelias iki namų, parduotuvėje prigriebiam tamsaus Krušovice alaus butelį. Nuotaiką pakelia ir lauko kavinės barmeno, kurio paprašėme atidaryti butelį, šūksnis "I love you!" mums jau nueidinėjant. Grįžusios pasišnekučiuojame su kambariokais ir Ondrej. Bernai nori varyt į klubą pasišokti, bet stengiamės, kad mūsų tikslas mums būtų lyg kelrodė žvaigždė ir judėti link jos, tad atsisakom, kitą ankstyvą rytą jau planuojame išvykti. Atminimui Ondrej paliekame atviruką, kur užrašome Steve Jobs žodžius. Ryte kartu papusryčiavę pajudame, atsisveikiname metro.

Ištrūkti iš miesto yra gan sudėtinga. Daug žiedų, nesam tikros kur geriau atsistoti. Po kokių gerų 40-ies minučių (tai buvo pats ilgiausias laukimas, sakykim dėl nepatogios vietos) nuobodaus stabdymo, staiga viskas pradeda vykti labai greit. Simona krūmuose (kaži ko ji ten buvo???) randa kindle skaityklę, vos tik jai grįžus, sustoja pora! Įsikerebliojam, paveža gan daug. Paleidžia oi negeroj vietoj, bet ir taip esame labai dėkingos. Šiandien labai karšta, einame toliau, bet tinkamos vietos nerandame. Esame greitkelyje. Kaaaaaršta, jau minėjau. Bandom greit stabdytis ten kur esam. Simona, lyg nujausdama vis kalba apie policiją. Lyg nujausdama... iki kol jie išnyra mūsų akiratyje. Nu bravo! Rodo posūkį- jie atvažiavo būtent mūsų. Jie jauni, bandom derint, tačiau jie fiksuoja pažeidimą. Sako, kad mes mielos, bet jų šefas juos atsiuntė pas mus, nes gavo pranešimą iš kažkurio vairuotojo. Paveža iki miestelio, kur tranzuoti galima, sustojame prie gražaus ežeriuko- juokiamės, nes taip romantiška! Duoda minimalią baudą. Pasidarom nuotrauką kartu! Einam ir svarstom- matyt karma pageidavo susimokėti už radinį. Neilgai trukus mus iki kito miesto mesteli moteris. Ant kartono šįkart rašom jau Austrijos miestą!!! Net nestabdžius ir išvis einant kita kelio puse, fūra rodo ženklą, kad pereitune kelią ir kad mus paims (ženklą nešėme rankose, pamatė). Staiga atsikvošim, kad jau patogiai ir vėsiai sėdime pakeliui link pasienio.

Bučkis visiems!!!

rugsėjo 10 d., 2016
Neilgai trukus, kertame sieną. OH YEAH, AUSTRIJA!!!! Žinote ką? Apie tranzavimą į Austriją šįkart svajojau jau trečią vasarą ir pagaliau tai išties įvyko. Pirmąjį kartą buvo net nepradėta planuoti, antrąjį kartą nepasiruošta, o štai trečiąjį... pagaliau. Važiuojame visdar su fūristu, padarom jam privalomą pertraukėlę, išnaudojam tą laiką protingai ir pasišildome po karinį maisto davinuką. Visos kelionės metu tai jau trečias ir visdar skanu! Nu tikrai. Pasikalbėjusios su vairuotoju išsiaiškiname, jog mums su juo pakeliui kiek tolėliau nei iki išsikelto dienos tikslo- Linz miesto. Važiuosime iki posūkio link Liezen. Oras puikus, kraštovaizdis pro fūros langą jau stulbina. Grožimės. Išlipame ir pasukame link jau minėtojo miestelio. Tokiam kely, kur pievos ir kalnai, net ir paėėti negaila, eini ir gaudai viską akimis. Automobilių ne tiek ir daug, pamažu einame ir kai girdim gaudesį- pastabdome. Sustoooja! Sėdam. Uuuu, koks žavuolis. Deja vardo dabar tiksliai nepamenu, bet vaikinas itin malonus. Domisi apie mus, klausia ką planuojam, kur keliaujam, ko norim. Sakom, kad norim pasiekti Halštatą, nes girdėjom, jog gražu ir esame kaip tik netoliese. Tranzuoti iki ten jis mums nepataria, veža į traukinių stotį. Atvykus, tikrina traukinių laikus, tačiau paaiškėja, kad traukinių į Halštatą šiandieną jau nebebus, nors dar tik apie penkias vakaro. Nusprendžiam ir nebetranzuoti, nelabai norim žaisti su tamsa. Žavuolis suranda mums kempingą Liezen'e, nuveža, iškrauna daiktus, apkabina ir linki sėkmės. Mes apstulbusios, koks jis fainas. Einame ieškoti savininkų. Susimokėjusios varom statyt palapinės! Faina, prieš pat nosis- kalnai! Įsikūrusios keliaujame į vidų atsigaivinti po bokalą ir pasidžiaugti už pasiektą tikslą, na bent jau šalį! Sėdim, šnekučiuojamės. Svetimo vyruko sėdinčio šalia išdrįstame paprašyti, kad pashare'intų savo internetą iš telefono, nes labai jau norime su visais pasidalinti naujais įspūdžiais.

Graužiam riešutukus ir nagrinėjame Austrijos žemėlapį. Ir spėkit kas? Atvaro mūsų žavuolis, išsitraukia kompiuterį, ir bėgioja per savo dešimt paruoštų tab'ų ir rodo viską, kas tik mums galėtų būti įdomu. Kelis miestelius aplinkui, kaip kokios žygeivių trasos atrodo, kurioje kokie vaizdai, kokio atstumo norime, kur ir ko norime po to, iki kada planuojame pabūti, kokie kokių vietų darbo laikai ir kokios kainos, nu viską! O mes visdar negalime atsikvošėti, jog jis grįžo pas mus. Po gero pusvalandžio intensyvių rekomendacijų nurimstame, pasišnekučiuojame šiaip. Pasirodo jis autostopu keliavęs Amerikoje, ten sutikęs daug puikių ir gerų žmonių, todėl nori padėti ir kitiems. Viskas aišku ir suprantama. Sako, jog jau turi skubėti, nes su draugu kitąryt anksti keliauja žygiuoti į aukštą viršukalnę. Paprašom, jog dar savininkės paklaustų iki kada dirba, nes ji nemoka angliškai. Grįžęs paima ir šauna- sumokėjau ir už jūsų alų. Negalvokit, kad taip paprasta laimėt mūsų širdis, bet jis nuostabus! Šįkart jau atsibučiuojam, paprašau kontaktų, jog vėliau papasakotume kaip mums sekės. Krapštomės miegoti, kelsimės anksti ir varysim į Halštatą. Simona juokias, kaip einu miegoti- apatinės kelnės, maikutė, megztinis, kojinės su vilna ir kaklaskarė, nu blemba kasnakt bijau rizikuot sušalti, kad tai vėliau netemdytų kelionės džiaugsmo. Keliamės anksti, keliukas čia pat. Žavuolis mums nepatarė čia tranzuot, bet mes tikim savo sėkme, geros kortos mūsų rankose- mes esame merginos. Vat visai neilgai trukus, kokių dešimt minučių stoja automobilis. Paveš truputėlį pakeliui. Kai paleidžia džiaugiamės vaizdais- pievytės, karvytės ir kalniukai. Juokiamės, jog ir mėšlas čia kvepia skaniau. Stabdom toliau. Ne taip ir einas, nors srautas yra. Gal mes išpuikom? Vos praėjus daugiau nei dešimčiai minučių pradedam vis kartot, kad oi nestos, oi nesustos. Ir visad sustoja. Sustoja ir šįkart, tik iškart neišgirstame. Matyt per savo pliurpalus negirdime jau bene trijų pyyyypt už mūsų. Vairuotojas juokias, kai pagaliau pamačiusios puolam bėgti iki jo. Su juo pasiekiam antrąjį trečdaliuką savo miniatiūrinio dienos tiksliuko.
Trečiasis vyrukas mus paveža ir išlydint duoda po traškų obuoliuką. Jį godžiai graužiame jau dar godžiau berydamos fantastiškus Halštato vaizdus. Nežinau kas buvo skaniau. Einame į mums parekomenduotą kempingą. Vyrukas recepcijoj ne itin malonus, galvojam gal tik prasta diena, bet apie jį čia kaip vėliau paaiškėja, taip šneka visi. Įsikuriam kempinge, puolam prasiskalbt drabužius, išsitiesti virvę jiems džiovinti kol spigina saulė. Kavinukas, cha chaa, tiems kas juokės, pasitarnauja labai didvyriškai, padeda sukalti palapinės strypelius į kiek akmenuotą ir kietą žemę. Trumpam išeiname, o grįžus laukia staigmena- pora šalia mūsų, kuri prieš tai buvo beišsikraustanti, paliko mums dovanų, po skaniaiiii atrodantį limonado stiklinį butelaitį. Ruošiamės, skubame, norim palipėt į kalnus. Turistų informacijoje pasitiksliname, kokia trasa mums keliauti. Renkamės 9,5 km. Skubame entuziastingai pradėti. Na pasakysiu- nelengva! Nuolat lipti į įkalnę, kartais ir tikrai keliant didelį žingsnį aukštyn atsispiriant, tikrai nelengva pratus karts nuo karto pažygiuoti tik Lietuvos lygumėlėmis. Bet stengiamės nepasiduoti. Vaizdai tikrai puikūs, o žmonių išvis nesutinkame. Visa laimė, ženklai ant akmenų ir medžių byloja, jog visdar einame pėsčiųjų taku. Prasilenkiame su pora žygeivių, kurie jau keliauja žemyn, pasisveikiname, susišypsome. Varom toliau. Vis keičiamės kuprinėle, į kurią įsimetėm striukes, vandens, datulių, prožektorius, vieną maisto davinį na ir... degiklį su dujų balionėliu bei kavos! Pradžioj bandom keistis kas 40 ar 30 minučių, bet net ir tas laikas su kuprine pasidaro labai ilgus. Statom žadintuvą, keičiamės kas 20 minučių. Lipam, tylim. Garsiai alsuojam. Karts nuo karto kažką sušunkam. Lipam toliau. Pagaliau randam bėgantį gyvybės šaltinį, pasipildom besibaiginėjančio vandens atsargas. Pakeliui, pakankamai įspūdingos uolos, kriokliukai. Lipam jau porą valandų, sutinkam dar vieną merginą. Klausinėjam kiek liko lipti? Sako dar porą valandų. Oi... nemažai. Ji klausia ar planuojam ten likti nakvoti, nes grįžti paskui gali būti sudėtinga. Sakom, kad ne. Matom, kad ji nustemba. Nusprendžiam lipt toliau. Su Simona tarpusavy susitariam, kad jei jau bus penkios vakaro, ir mes nepasieksim viršūnės, suksimės atgal ir keliausim žemyn. Labai norim spėt, tad mūsų tempas, manau, pakankamai ispūdingas. Nors stabtelnam dažnai. Lipam lipam ir sakau- "Simona, čia višta!!!". Na ir ką, valio!!! Po pagalisu iš viso 4-ių valandų kopimo, pasiekiam Wiesberghaus- kalnų trobelę, kuri žymi 1884 m. (Hallstatt tuo tarpu yra 511m. virš jūros lygio, berods). Na gi džiūgaujam, kaip pradėjus taip vėlai, pavarėm visai gerai. Tą patvirtina ir trobos ( nu nes ji didžiulė) savininkė Renate, kuri gan nustemba kai pasakom kada pradėjom. Sakė "very good speed you have!". Toj troboj galima pernakvoti ir kitomis dienomis keliauti toliau, siekti aukštesnių viršukalnių. Deja to nežinojome ir mūsų palapinė ir visi daiktai tūno ten apačioje. Skubame pailsėti ( kątik pagalvojau, jog skamba įdomiai, ar ne?), kol aplink zuja šeimininkės (kuri beje čia ir gyvena) šuo. Papyškinam keletą nuotraukų ir deja, turim keliaut žemyn, nes už keletos valandų jau tems. Mes laimingos, čia labai gražu! Pasipildome vandens pas Renate ir skuodžiame žemyn. Džiaugiamės, juokiamės, linksma. Žemyn keliaut smagu. Krūmiukuose šnara vietiniai paukščiai, akmenys girgžda po batais, karts nuo karto slystelnam. Aš vienąkart ant drėgno akmens pačiuožiu net užpakaliu, rankoje laiktytas fotoaparatas kampiuku taip pat sužino ką reiškia akmuo (nu arba uola). Bet viskas veikia, viskas gerai. Pradeda temti, didinam tempą. Leidomės iš viso apie 2,5 valandos, pastarąją valandą jau buvo betemstant, kai galiausiai jau netoliese- įtemę jau visiškai. Kažkur pusiaukelėj būti šiuo metu būtų ne itin malonu. Grįžtame į kempingą. Nutariam, jog ryt miegosim ilgai, kas mūsų kelionės terminais tai reiškia iki 8-os ryto. Sumingam.

Rytas. Girdžiu Simona krebžda, sakau kiek gi valandų? Sako septynios. Sakau traukia internetą? Sako joo. Na tai viskas aišku, keliamės!!! Bijojom kojų skausmo, bet jo nėra, bet dieną jau esame nutarusios praleisti ramiai. Vaikštinėjame po nediduką Halštatą, čia nuostabiai gražu. Apie tris grįžtame į kempingą, užsimetame savo mylimąsias kuprines ir ką, sakome Halštatui ate. Pats metas pajudėti tolyn, smalsu pažiūrėt kur atsitiktinumai, spontaniški sprendimai, pakeleivingi automobiliai ir jų vairuotojų pasiūlymai mus nuves. Keliaujame be pusdienio jau savaitę!

rugsėjo 12 d., 2016

Nusprendžiame judėti iki Bad Ischl, kas yra visai netoliese Halštato. Vos tik išlindusios iš kempingo susistabdome labai greit. Vyrukas su šuneliu! Labai linksmas, tauškia, klausinėja. Paklausia ką studijuojame, sakom, kad universitetą jau esame baigusios prieš tris metus ir tai buvo statistikos studijos. Vyras išpučia akis ir prapliūpsta juoku, nes jis pats yra statistikas. Visos neilgos kelionės metu kartu su juo, jo nestebina nei faktas, kad mes iš Lietuvos, nei kad atitranzavome nuo pat Vilniaus, nei kad savo šalyje visai neturim kalnų, na niekas- jis vis kartoja ir neslepia savo džiaugsmo, kad prigriebė pametėti būtent dvi statistikes. Pasiekus miestelį, išlipa kartu su mumis, mums paprašius rekomendacijų ką gražaus aplankyti aplink, prirašo sąrašėlį ant lapelio. Atsisveikiname. Sklaidom žemėlapį, svarstom kaip čia mums geriau ir patogiau. Viena iš rekomendacijų- grįžti į Halštatą ir ten pakilti funikulieriumi į kalnus, ten matosi ir mūsų trokštamos snieguotosios viršūnės. Kad geriau galvotųsi pagraužiame migdolų. Nusprendėme- grįštam į Halštatą!!! Stabdom automobilius kryptimi iš kurios kątik ir atvykome. Kaaaaaršta. Sustoja! Važiuoja iki Bad Gausern, mergina vardu Nicole yra gelbėtoja, savanoriauja. Klausinėjame daug, nes ji labai žavinga ir įdomi. Sako už poros mėnesių varys keliauti po pasaulį, pradės nuo pirmo taško- Balio salos Indonezijoje, apsikeičiame kontaktais, kad galėtume stebėti jos keliones. Sako ryt (šeštadienį) Bad Gausern vyks renginukų, galima net paraftint už simbolinę- kostiumų ir gelbėjimosi liemenių nuomos kainą. Mintis man patinka, jaučiu, kad ir Simonai, tad klausinėju daugiau: nuo kada iki kada, kiek kainuoja, kaip reikia būti pasiruošus ir panašiai. Išlipus žemėlapyje pasižymime vietą kur pradės raftint, jei visgi susiderinsim planus ir nuspręsim varyti, nes kolkas tikslas užkilt į kalnus gražių vaizdų. Galiausiai grįžtame į Halštatą- nu labas ir vėl! Vėl pėdinam į tą patį kempingą, na kažkoks de javu... Jau vakaras, eisime prigriebt alaus iš parduotuvės ir praleisime vakarą prie tikrai įspūdingo ežero. Internetas traukia puikiai, draugams išsiuntinėjame nuotraukų. Parašome Nicolei, norim užsiregistruot rytoj varyti raftint, bijom kad nebebus vietų! Džiaugiamės, kad nors ir atrodo pusdienį suvažinėjom ir pranešiojom kuprines karštyje veltui, grįžom ten pat, bet tai mums atvedė Nicolę su nerealiai fainu pasiūlymu. Einame miegoti anksti, turim ryte pasitranzuoti iki to kito miestelio, reiks užsidėt atsargai laiko, kad tikrai spėtume ant devynių, kada prasideda raftingas. Naktį vyksta keisti dalykai, tarp kalnų girdime šūvius, tarp jų lyg ir dainas. Arba jau visai haliucinacijos prasidėjo...

Rytą rengiamės maudymosi kostiumėlius ir varom!!! Pirmieji įspūdžiai tokie: kostiumai labai siauri, spaudžia viską, aptempia viską! Juokingai judėdamos einame link plaustų, viso mūsų plauks du plaustai, po 6 keleivius ir vieną plausto valdytoją/komandų rėkiką. Jaučiame mus užplūstantį adrenaliną, nes nežinome ko tikėtis. Vienas slenkstis, kitas slenkstis! Op op! Vanduo taškos, mes tai pakylam tai nusileidžiam, bet kaip smaguu! Toliau plaukiame ramiai, galima net iššokt pasimaudyt. Priplaukiam medinį bokštelį. Liepia lipt, tikriausiai jau viskas. Ogi ne, iš to medinio bokštuko galima pašokinėt į upę. Lipa visi, maži ir dideli. Simona griežtai sako ne, aš dar svarstau. Nesu drąsuolė, bet labai noriu, imu antrą aukštą iš trijų. Davus ženklą, kad jau galiu šokti, truputį įsibėgu ir pirmyn! Akimirka pakibus ore ir staigus leidimasis žemyn 90 laipsnių kampu pereina per kūną adrenalino pavidalu, pliūkštelnu į vandenį. Jėga. Sėdam plaukti toliau. Dar pora slenkstukų upėje, jau smagu. Sukam į krantą, stojam. Tikriausiai jau viskas. Ne! Veda truputį toliau, siaurias toks lyg kaip kanalas, su purslotu slenksčiu, virš kurio tiltelis su ženklu, kad draudžiama plaukti. Kažką rodo, pasakoja, kol neišverčia angliškai, tol nesuprantam apie ką čia viskas. Pasirodo išbandyt eisim šios pramogos.
Pabandysiu paaiškint, tai lyg leidimasis vamzdžiu vandens pramogų parke, tik kad plauki ant nugaros tiesiai tiesiai ir staiga nuožulnus slenkstis ir srovė tave dar neša į priekį. Nuraminu, mūsų pramogų vadovai yra gelbėtojai, tad nebaisu. Simona sako gailisi jau, kad nešoko iš bokšto, bet šitai tai tikrai pabandys. Žiauriai smagu! Grįžtam į plaustus, plaukiam toliau, įveikiame dar slenksčių. Nors abi nesame super duper vandens pramogų mylėtojos, bet abejoms žiauriai smagu.Vėliau nuvykstam dar iki Nicolės jai padėkoti. Su mus atgal į Halštatą bevežančiu vyru išsiaiškiname, jog turi jie čia kažkokias tradicijas, kur šaudo petardas, arba tai kartais daro ir per (ar prieš) vestuves. Miglotai prisimenu ir girdėtą kažką panašaus į Mendelsono maršą. Keistos tradicijos, ne viską iki galo išsiaiškinome, o įdomu, reiks pasidomėti. Ačiū dievui, visgi dar ne haliucinacijos.

Grįžtame į kempingą, skubiai įsimetame į maišelį maisto ir vandens ir varom iki funikulieriaus. Kilsim! O TEN BUVO NUOSTABU. Žvalgomės, skubame (paskutinis funikulierius žemyn už trijų valandų), fotografuojame, suvalgome po paskutinįjį penktąjį karinį maisto davinį su akiai neįprastu vaizdu. Kaip užsikirtusios plokštelės kartojame "kaip gražu, o kaip gražu!". Galiu drąsiai teigti, jog tos kelios valandos ten viršuje buvo aukščiausias mūsų kelionės taškas tiek tiesiogine tiek netiesiogine prasmėmis!!! Žodžiais to nenupasakosi, reikia tik pamatyti.

Eidamos atgal link funikulieriaus girdime skambaliukus. Avytės paleistos pasiganyti! Bėgam tekinos pas jas, kad dar spėtume. Kokios jos mielos, glostome. Laiko beliko nedaug, metas išjudėti. Leidžiamės žemyn, grįžtam į kempingą. Susirankiojam kuprines ir sudžiautus drabužius. Šįkart tikrai paliekame Halštatą!

Beje, Halštatas dienomis yra perkrautas turistais, ypač kiniečiais. Autobusas juos atveža iš Zalcburgo, jie prisiperka siuvenyrų, padaro šimtą vienodų nuotraukų ir vėl keliauja atgal į Zalcburgą. Jiems taip patinka šis miestelis, kad jie netgi yra pasidarę kopiją Kinijoje, ta prasme tiesiog net ir vadinas taip pat. Keistuoliai!

Iki kitos vietos mus paveža trys korėjiečiai. Bagažinėje mūsų kuprinėms vietos nėra, vieną noriai ant savo kelių priima vienas iš bičiukų, kitos svorį paskirstome ant savo keturių kojų. Vardan mandagumo ir smalsumo paklausiame kokie jų vardai, deja nė skiemens nepamename. Vaikinai juokingi, kiekvienas turi savo roles: vienas vairuoja, kitas visko mūsų klausinėja, na o trečiasis į visus mūsų atsakymus reaguoja "Ouuuuuuuuuu" (neperteiksiu emocijos ir intonacijos, jūs privalote išgirsti tai iš manes kai pamėgdžioju).

Pasiekiame kitą kempingą Abersee miestelyje. Kempingas prie Wolfgangsee ežero, o koks gražus!!! Kaip Simona sako, mėtinio ledinuko spalvos ežeras, skaidrus skaidrus, dugne matos visi akmenėliai ir žuvytės! Pasigriebiame sauso balto vyno butelį ir vakarojame ant liepto iki kol visiškai sutemsta ir matosi žvaigždės. Kitądien pamiegam ilgiau, na vadinas iki kokių devynių. Atsikeliam, papusryčiaujam, eisim pasimaudyti, nes jau darosi karšta. Maudytis tokiam ežere, kuris dar ir apsuptas kalnų yra fantastika. Maudomės, deginamės, vėl maudomės, šokinėjam nuo lieptelio, smagu ne mažiau nei vaikučiams. Nusprendžiam niekur nekeliauti, visą dieną būti prie ežero. Svarstom, kad gal neinam mokėt už antrą naktį, tiesiog liekam ir viskas... Bet greit persigalvojame ir jau pėdinam susimokėt. Mūsų pačių nuostabai, savininkė, išgirdusi, kad išvyksime kitos dienos ankstų rytą leidžia nemokėti. Nu ar gi ne faina?! Nusiperkame pusę kepaliuko šeimininkės keptos duonos vakarienei ir pusryčiams su dar turimu tunu. Na ir to paties vyno butelį vakarui. Prisimaudžiusios iki soties dar ir pastebim, kad gerai nusvilom. Man tai pirmasis kartas šiais metais! Nelabai norisi smarkiai judėti ir drabužiais užgauti skaudamas vietas, tad liekame palapinėje ir gurkšnojame vyną. Pamažu užmiegame.
Kitąryt pajudame iš kempingo link Zalcburgo. Nuo ten, greitkelis mus ves į Vieną. Ai tiesa, tas "kitąryt", taigi ir yra šis rytas! Mes jau pakeliui į Vieną. Šiuo metu užkandžiaujame degalinėje pusiaukelėje tarp Zalcburgo ir Vienos. Ponia Viena ir ponia mūsų drauge Egle, gyvenanti Vienoje, mes atvarome! 

rugsėjo 17 d., 2016
Pasiekus komfortą tarsi prapuoli. Kai turi kur jaukiai, it namie įsikurti bent kelioms dienoms, esi apsuptas tau gan įprasto miesto šurmulio, rodos, kad ir papasakoti ir kitiems paskaityti nebus taip įdomu kaip kad buvo prieš tai, kai nuolat keliauji ir judi pirmyn. Bet tikiuos, jog visgi klystu! Užsibuvome Vienoje keletą gerų gerų dienų… Taigi tęsiame, kur sustojome.

Ištranzuoti iš degalinės netoliese Linzo buvo gan nelengva. Visi rodo, jog važiuoja ne ten kur mums reikia, vienas kitas nusuka galvą į kitą pusę, apsimesdamas, kad mes neegzistuojame. Tačiau sustoja moterytė. Moterytės mašiniukas mažas, o ir prigrūstas begale daiktų. Perklausus, ar keliauja tikrai į Vieną, ji sako, kad na gi taip ir kad tikrai galime bandyti talpintis ir su ja kartu važiuoti. Jėga! Šiaip ne taip sulendame, Simona sėdas į priekį, prisitraukia sėdynę, na o aš savo kuprinę laikau pusiau ant kelių, bet viskas žiauriai gerai, pagaliau judėsim. Kelias neprailgsta, kelios valandėlės ir mes jau pro automobilio langus spoksom į Vieną. Neilgai trukus paaiškėja, jog mus paleido labai patogioje vietoje, kai susigaudėm žemėlapyje, teliko sėst į metro, pavažiuoti kokių dešimt minučių, dešimt pėstute ir mes jau ant vienų namo durų randame prie atitinkamo mygtuko parašytas mūsų draugų Eglės ir Ondrej pavardes. Oho, atvarėm jau! Eglė su Ondrej dar darbuose, tad luktelsim, ant kitoj gatvės pusėj rasto raudono suoliuko. Sėdim, labai karšta. Beveik visi praeinantys žmonės persisukę vis pažiūri į mus. Ir nesuprantam, ar labai liūdnai atrodom, ar labai gražios, ar tiesiog didelės kuprinės traukia dėmesį. Neilgai trukus, jau sėdime jaukiai prie Eglės svetainės apvaliojo stalo, kur garuoja trinta moliūgų sriuba, o puode ką tik baigė virti slovakiški dalykėliai (virti tešlos gabalėliai su avių pieno sūriu, berods). Viskas labai labai skanu! Su Egle susipažinome, kai bendrabutyje studijų metais papuolėme kartu gyventi. Džiugu, kad nors ir nebendraujant kiekvieną dieną ar net mėnesį, tiesiog yra išlikę labai teigiami abipusiai jausmai, o mums dar prieš kelionę parašius ir paprašius pasidalinti savo namų jaukumu ir sofa, gavome labai malonų atsakymą, kad esame laukiamos. Visi kartu dar pavakarojame, pasipasakojame kaip kam sekasi, papasakojame daugiau kelionės įspūdžių. Ai tiesa, dar sužinome, jog ta vieta, kur sėdėjome ant raudonų suoliukų, iš tiesų yra labdaros centras, dabar jau aišku, kodėl taip žiūrėjo žmonės į mus!

Kitą rytą stengiamės perdaug neužsimiegoti, turime planą eiti paieškoti nebrangių batukų, kurie tiktų prie suknelių (turime tik žyginius batus ir sportbačių), bei pasiimti miesto dviratį, kad galėtume kiaurą dieną važinėti kur mums reikia, tuo pačiu tiesiog žvalgantis po miestą. Užtrunkame tikrai ilgai, nei batų, nei dviračių galiausiai mes neturime (miesto dviračiams užsisakyti netinka mūsų kortelės). Gera nuotaika kiek krenta žemyn, nes yra karšta, o tąsymasis pirmyn ir atgal atėmė nemažai jėgų. Nusprendžiame jų nebeeikvoti ir keliauti tiesiai į vieną iš rekomenduotų muziejų. Muziejų aikštėje dar laukiame Simonos draugo Simono, su kuriuo ji susipažino savanoriaudama Art Vilnius'16. Simonas yra tapytojas, kuris šiuo metu pora mėnesių gyvena Vienoje, kur turi savo studiją ir šiaip, labai daug dirba, jog, kaip pats sako, pastatytų tiltą tarp Vilniaus ir Vienos. Simonas mums suveikia pažymėjimą, su kuriuo viena iš mūsų į Mumok gali patekti nemokamai. Pasišnekučiuojame, galiausiai skubame į Mumok, kol dar yra laiko. Su Simonu sutariam susitikti ir vėliau, atiduoti pažymėjimo, bei paderinti vakaro planų. Mumok- tai modernaus meno muziejus. Nesame didelės modernaus meno gerbėjos, tačiau pamatyti ir tai, ko galbūt tavo smegenys nelabai sudoroja yra labai įdomu ir naudinga vistiek. Be abejo randame ir kas mums patinka. Beje, viename iš aukštų glaudžiasi ir lietuvių paroda. Po viskam, vėl susibėgame su Simonu, sutariam, jog vėlyvą vakarą susitinkame, bus ir jo draugas Konrad, prigriebiame džino ir toniko vakarui. Iki! Mes savo ruožtu skubame pas Eglę, pas juos šiandien svečiuose taip pat dar Ondrej draugas. Pavakarieniaujame visi kartu, skanaujame gėrimus. Ondrej draugas nekalba angliškai, tad kiek atsiskiriame į dvi stovyklas. Daug pliurpalų įvairiomis kalbomis tvyro ore. Kiek po dešimtos, Eglė aprengia mus švarkiukais, atbučiuoja ir išjudame į sutartą vietą susitikti su Simonu ir jo draugu fotografu. Įsikuriame prie Dunojaus kanalo. O kaip čia faina!!! Žmonių labai daug, šurmulys, visur tarška alaus buteliukai (čia, Austrijoje, taip pat kaip ir Vokietijoje ir Čekijoje, galima vartoti alkoholį viešumoje), ore tvyro įvairūs kvapai, krantinė visa išmarginta gatvės menu, yra kur paspoksoti. Įsitaisome, maišomės kokteiliukus, dalinamės savo patirtimis, vis daugiau sužinome vieni apie kitus. Vakaras labai jaukus. Nusprendžiame pajudėti link baro, tačiau liekame tik trys, Konradui ryt anksti į darbus. Beeidami kažkur, tiesiog užsukame į parką, kur ieškome Mocarto statulos, kurios, kaip vėliau paaiškėja ten net nėra... Turime gerą laiką, nors kokia trečia nakties, lauke labai šilta, mėgaujamės tuo. Galiausiai, nusprendžiame į barą nebeeiti, o pėsčiomis keliauti namo, Simonas su dviračiu, tad džentelmeniškai pasisiūlo mus palydėti iki pat namų, o paskui sakosi grįšiąs su dviračiu namo. Naktinė Viena graži, kelias tikrai neprailgsta. Šnekamės, juokiamės, kol nejučia už mūsų nupėdinti jau kokie 5 kilometrai ir mes prie namų durų. Penkios ryto. Atsisveikiname su Simonu, dėkojam, kad palydėjo ir kad priglaudė mus savo kompanijon šį vakarą. Grįžusios patyliukais įsirangome į lovą.

Kitą dieną miegame ilgai. Tingiai ruošiamės ir prieš jau suplanuotą aplankyti Leopold muziejų nutariame grįžti prie to paties kanalo, pasižiūrėti kaip viskas atrodo dienos metu ir tiesiog pabūti ten, kur mums tikrai patiko. Yra tikrai daug gražių piešinių. Leopoldo muziejus taip pat mūsų nenuvylė, patiko daug labiau nei Mumok, išvydome Klimto darbų, bei susipažinome, su mums iki tol nežinotu Schiele. Po viskam susitinkame su Egle ir Ondrej, sako, kad eisim skanių ledų. O ledai buvo tikrai dieviški (kam įdomu- Castelletto). Judame link atrakcionų parko, kur Eglė siūlo pasisupti mums ne ant apžvalgos rato, bet ant kitokių supynių, kur supies aukštai ratu. Na gerai, gerai, galvoju... Viskas vyksta greitai, greit nusiperkam bilietus, eilės nėra, jau žiūr sėdies, jau žiūr kelia. Gerai, kad bent supynėse sėdi po du ir galėjau paprašyti, kad Simona ranką palaikytų. Nes buvo man baisu! Kai pagalvoji, kad esi aukštai aukštai ir sėdi ant kažkokios sėdynės prikabintos ant grandinių... Žmonės priekyje atrodė lyg kabantys danguje ant velniai žino iš kur nuleistų sūpynių. Simonai tai patiko, o aš pradėjau džiaugtis, tik kai pradėjom leistis žemyn. Žinoma, jau esant ant žemės, visgi džiaugiausi, kad ten buvau, bet ar kartoti, dar gerai pagalvočiau. Dar paragaujame Langoš- užkandžio, kuris kaip tuščiaviduris čeburekas su trupučiu druskytės. Eglė užklausia ar matėm tą, ar matėm aną, sakom, kad nežinom, nes mieste vaikščiojom daug, bet tiesiog vaikščiojom ir grožėjomės, dažniausiai nė nežinodamos kas tai yra. Kartu dar pasivaikštome po vakarinį ir labai gražų Vienos centrą. Pastatai didingi, įspūdingi. Gražu. Grįžtame namo ir su kiek keistu atspalviu balse sakome labanakt, nes žinom- ryt rytą pradedam kelionę namo. Tai buvo trečiadienio vakaras.

rugsėjo 20 d., 2016
Neilgai trukus išaušta ketvirtadienio rytas. Nėr kada snausti, žinom kad reikia viską susipakuoti ir pačioms susiruošti. Prausiamės, pliurpiam su Egle, grūdam daiktus į kuprines. Pusryčiams Eglė pakepa po skanų kiaušinuką, Simona dar luktelna kol Eglei viename šone įpinu kasytę. Velkam kuprines ant nuo jų jau atpratusių pečių ir sakom: "na ką, varom!". Metro kiek pavažiavusios nuo centro, judame keliuku, kuris jau ves link kito mūsų taško- Breclav. Pakeliui sugebame įsikerebliot į parduotuvę, pasimatuoti skrybelių, kurias pamatėme vitrinoje eidamos pakeliui, jos kainuoja po du eurus. Nieko neperkam. Eiti jau pabodo, nes miestas vis nesibaigia ir nesibaigia, stabdysim čia, kur ir esame. Sekasi sunkiai, vieta ne itin patogi, į mus vargiai net kas pažiūri. Kartosiuos, bet ištrūkti iš miestų yra viena sudėtingiausių ir labiausiai varginančių dalių! Pamatom pro šalį važiuojantį kemperį su lietuviškais numeriais, puolu bėgti šalimais mosikuodama Lietuvos vėlevėle. Nepamato. Stovim jau (JAU?!) pusvalandį, kol galiausiai prieina vaikinukas ir nelabai sklandžia, bet nuoširdžia anglų kalba sako, jog važiuoja ten (baksnoja į mūsų užrašą) ir kad mus ima! Jėėė! Pakeliui paaiškėja, kad varys ir iki Brno (mums ten taip pat reik) , tik reikės pasikeisti automobilį, kas truks neilgai ir jei luktelsim, galim važiuoy kartu. Tai žinoma! Privažiuoja su kitu, daug gražesniu ir ne darbiniu automobiliu, priedo to, gaunam po fantastiško skonio ledą. Ant pagaliuko, glaistytas šokoladu su riešutais. Pasaka! Važiuoti smagu, automobilyje garsiai groja jau senai girdėti, bet mylimi Empire of the Sun, girdžiu Simona juokias, nes girdi kaip sėdėdame viena gale dainuoju sau panosėje. Keliaujam pro Čekiją, vaizdai faini- niekur nebuvome mačiusios moliūgų laukų, kurių čia apstu, kiek tik į lauko tolį neša akys, visur nusėta oranžinių bumbulų! Paleidžia degalinėje, neilgai trukus, mus perima du vaikinai (ne ta blogąja prasme). Malonūs, keliauja į Krokuvą, siūlo varyti kartu. Sakom pagalvosim. Bet tikriausiai jų pasakymas, kad esame labai gražios, mus tik atbaido, nes visą dieną trainiojamės susivėlusios ir nepasidažiusios. Pasiprašom, kad paleistų greitkelyje dar prieš žiedus, esame užsibrėžusios tranzuot dar iki Varšuvos. Vos tik užrašius "Varšuva", matom prie mūsų artėja automobilis su mirgsinčiom šviesom. O NEEEE!!! Kaip gerai, kad tai buvo ne policija. Greitkelių tarnyba privažiavo įspėti, kad mums čia negalima būti. Nepasimetam, sakom, jog mus čia tiesiog paleido ir nežinom kur eiti, gailiai prašom, mus paveža ten kur reikia, kad galėtume stabdyt. Matom, jog užsibrėžėm nemažai, jau prieš šešias, o iki Varšuvos 300 kilometrų. Suprantam, jog bus tamsu, bet nepasiduosim, toks mūsų tikslas. Sustoja vyrukas, mostelna ranka, kad galim mest daiktus vidun, Simona sušunka "Leido!". Sėduos į priekį, vyrukas šneka daug. Sako prijaučia tranzuotojams, nes jo draugas yra pertranzavęs Europą. Varšuvą pasiekiame itin vėlai, jau apie devynias! Warsawa Centralna stotyje Lipton arbatinės vaikinukų klausinėjame daug dalykų kaip čia kas, jie mus pavaišina arbata, kiek vėliau kai užsidaro, prieina prie mūsų su popieriniu maišeliu, klausdami ar mes alkanos, nes yra nurašytų gaminių. Kukliai palinksime, kad visai norėtume, paslaptingasis maišelis keliauja į mūsų rankas. Praskleidus, tarytum aukso grynuolis sutviska- sumuštinis su lašiša ir grąžgarstėmis, bei trys kruasanai. Mes laimingosios! Puotaujam. O toliau... iš tiesų, esame numačiusios bandyt savo dailiąsias įbrukt į Lux Express autobusą vežantį į Vilnių, nors internete matom- visi bilietai parduoti. Autobusas 23:05, būriuojas daug žmonių, galiausiai vairuotojas mus priima, sako, jog labai pasisekė. Būtų buvus tik viena vieta, tačiau kažkas turėdamas bilietą nevažiavo iš Berlyno, tad telpam abi! O toliau... viskas kaip sapnas, kai staiga atsipeikėjam jau namuose. Dar ketvirtadienį devintą ryto buvome pas Eglę, o štai jau penktadienį devintą ryto mes tupim namuose. Einame pamiegoti. Ir tikimės, jog nubudus, mums bus like bent prisiminimai.

Pabaiga
Esame labai laimingos, turėdamos viena kitą kaip puikią ir neproblematišką kompanjonę tokiai kelionei. Pasitikim viena kitos pasiūlymais, įžvalgomis bei sprendimais. Abi sutinkam, jog tai buvo viena įdomiausių kelionių mūsų gyvenimuose. Be galo gražūs miestai ir šimtąkart už juos gražesni patys tų miestų žmonės, na ir kaip Simona sako, tas taip trokštamas netikėtumo ir nežinomybės prieskonis, truputis pirmų kartų ir truputis adrenalino. Vis nuklystame mintimis prie vieno ar kito žmogaus, kuris nustebino mus savo maloniu gestu ar palaikymu, vis nuklystame prie savo artimųjų, kurie prieš kelionę ir jos metu aktyviai sekė mūsų nuotykius (ar parėmė mus paskolindami daiktų, kad tik mums nieko netruktų!). Prie mamų, krikšto mamų, kurios sukandusios dantis linkėjo mums sėkmės ir džiaugėsi kiekviena mūsų laimės akimirka, nors tikime, kad jos pajuto palengvėjimą, kai jau saugiai grįžome namo. Galbūt tai nėra toks jaudinantis įvykis kaip įkopimas į Everestą ar šuolis parašiutu nuo aukščiausio pasaulyje pastato, tačiau visų palaikymo dėka jautėmės lyg verstume tuos nuostabius Austrijos kalnus.

LKA KK Aistė